Marius Savickas

12^c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla

1999 m.

Kaunas

1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.

3. Vytauto kovos dėl valdžios.

a) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.

b) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.

c) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.

Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavo ji ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir papročius.

Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikras kryžiuočių mokinys, realistas ir praktikas.

Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo mokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.

_________________________________________________

¹ Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių kraštų žmonėmis susitikti ir išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika, siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį gerbia kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus spręsti. Žodžiu, jis Prūsuose mito vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t.t.

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas būdamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbštus, iš šitos mokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.

Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam

² Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260

pasireiškimo dalis.³

Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug. Dėl naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių kraštų atkrito ir pateko Maskvos įtakon: dabar reikėjo juos ginklu atkariauti. Be to, tokios netikėtos atmainos Lietuvoj - valdžios atidavimas Vytautui - labai nustebino ir tuos

_________________________________________________________

³ Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148

⁴ Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45

Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis, Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų buvo išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu. <…>

<…>

reikšmės nedideles sritis.

1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuočiams Žemaičius. Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug

__________________________________________________________

⁵ Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49

Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos, vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių bajorai pabūgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo. Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat. Pradėjo net geruojiu vilioti: Žemaičiams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko: 1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė vokiečių pastatytas pilis, sudegino Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlė per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.

Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir nežada vykdyti Salyno sutarties. Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.

Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m. Racionžo sutartimi jis vėl jiems atidavė Žemaičius, bet su

__________________________________________________________

⁶ Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248

sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokiečiai priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.

1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir galėjo atsigręžti į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.

Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių neatsižada, kad anksčiau pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriam suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412 metų.⁷

__________________________________________________________

⁷ Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254

Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų tikslą ir pasistengė kuo greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems reikėjo nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo, žygiavo visą naktį per audrą ir liūtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų.

_______________________________________________________________

⁸ Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263

1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.

2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.

3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.